smorėti

smorė́ti, smõri, -ė́jo intr. 1. būti paniurusiam, liūdėti: Tu smori, t. y. sėdi smūtnas J. Kai įsisuka kažin kas į pakaušį, tai ir smõri kelias dienas, nei įšnekint negali Grš. Ko čia smorì, ar burnos neturi?! Alk. | Karvė kelias dienas smorė́jo, t. y. liūdna ėjo, neėdė ir padvėsė J. Tas kačiukas jau tik smõri, turbūt tuoj jau stips Šn. 2. laukti, tykoti (maisto ar gėrimo): Ko čia smorì, nosį užkoręs? Plv. | refl.: Jis valgė mėsą, o šunelis smorė́josi Grš. ║ meiliai, smailiai žiūrėti: Merginos smorėjo į jį lyg katės į taukinę V.Kudir. 3. būti į ką labai įsigilinusiam: Smõri smõri per naktis su tom knygom Lnkl.